Sveikiname savo mokines – Vestiną Vitkauskaitę (9 kl.), Augustę Pikelytę (11 kl.), Gretą Petrauskaitę (11 kl.). Jos parašė puikius rašinius, laimėjo lietuvių kalbos Kengūros Lyderių ture ir apdovanotos kelionėmis į užsienį gegužės mėnesį (šalis dar bus paskelbta). Viltarė Vitkauskaitė (9 kl.), Deimantė Riepšaitė (10 kl.), Laura Kuznecovaitė (10 kl.) apdovanotos pagyrimo raštais. Pernai pavasarį net šešios mokinės, laimėjusios lietuvių kalbos Auksinės Kengūros diplomus, kartu laimėjo ir teisę dalyvauti Kalbų Kengūros Lyderių ture, kuriame varžosi stipriausi Lietuvos moksleiviai. Didžiuojamės savo mokinėmis ir linkime sėkmės ateityje!

Mokines konsultavo lietuvių kalbos mokytoja Jolita Velžienė.

VESTINA VITKAUSKAITĖ

Kada pateisinamas karas?

Nerasime Žemėje žmogaus, kuriam žodis „karas“ nereikštų blogio ar nekeltų asociacijų su neišvengiamomis žmonių aukomis ir kančiomis. Kiekvienam iš mūsų nėra sunku įsivaizduoti, kas yra karas. Mintyse iškyla šūviai, ginklai, tankai ir... begalės siaubo iškreiptų veidų. Ar yra svarių priežasčių, dėl ko žmonės turi visa tai kęsti? Juk karas iš kiekvieno žmogaus kažką paima, jėga išplėšia. Vyrų – gyvybę, moterų – ašaras... Kyla klausimas, kokiais atvejais karas yra pateisinamas? O gal tokių atvejų nėra?

Prieš karą yra tariamasi laikytis tam tikrų taisyklių – kariauti „teisingai“. Tačiau ar būna teisingų karų? Juk neteisinga yra žudyti žmones, kurie nekalti ir visiškai netroško jokio karo. Juk neteisinga, kad daug vaikų lieka be savo tėvų, nes kitos išeities paprasčiausiai nebuvo – tėvynė šaukė į pagalbą. Kareiviai nenori karo, tačiau siekia būti tikri patriotai, kai priešas pasibeldžia į jų namus... Neteisinga ir tai, jog karas kai kurių šalių vadovams yra suprantamas ne kaip tūkstantinės nekaltų žmonių aukos, pralietas kraujas, išnaikinti miestai ir sužlugdyti gyvenimai, o tik viso labo strateginis žaidimas. Joks tai ne žaidimas, karas – tai blogis, kurio supratimą mumyse iškreipė filmai apie karą, kur jis rodomas kaip labai didvyriškas veiksmas.

O kas, jei nesiliaujantys karai yra visuomenės kaltė? Mes taip garbiname karo didvyrius, reiškiame jiems begalinę pagarbą, aukštiname jų pasiekimus, net statome paminklus jų atminimui. Galbūt, kad karai liautųsi, tereikia nustoti jais didžiuotis? Dažnas atkirstų: ,,Ir kaip nesididžiuosi ir negerbsi, juk taip narsiai kovėsi karo lauke.“ Didvyrių drąsa yra neginčijama, bet jie žudė, grobė ir naikino viską, kas gražu. Dėl Dievo, žmonės, ar tai yra gerbtina? Kodėl mes garbiname tuos, kurie žudė ir griovė, šimtąkart labiau negu mokslo žmones, talentus, kurie ne naikino, o, priešingai, kūrė?

Žvelgiant į karo reikšmę religine prasme, žmonės buvo linkę svarstyti, ar Dievas ir dangiškosios jėgos pritaria jų kovai su priešu – savotišku blogiu. Žmonės mėgino manipuliuoti aukštesniąja valdžia, kad pateisintų savo įsitikinimus pažeidinėti Dievo įstatymus ir laimėti kovą su blogiu. Penktasis Dievo įsakymas be išlygų sako: „Nežudyk”. Jis neužsimena apie jokias taikomas išimtis siekiant pergalės kovoje su blogiu todėl, kad jokios aplinkybės nepateisina žudymo. Šiuo atveju tarp karo ir žudymo atsiranda visiška lygybė, todėl dangiškosios jėgos jokiu būdu nepateisina karo, o visos nepagrįstos mintys apie Dievo pritarimą karui buvo sugalvotos žmogaus.

Manau, daug kam yra girdėtas kareivių šūkis „už teisybę.“ Tačiau kaip galima kautis už teisybę, jeigu pats karas yra neteisingas... Tačiau, kaip bebūtų, keletas taisyklių vis dėlto yra. Viena jų teigia, jog pirminė teisingesnio karo priežastis turi būti gera ir teisėta – tai negali būti tiesiog agresyvus užpuolimas. Taip pat karo veiksmai turi būti nukreipiami tik prieš kariaujančiuosius – negalima atakuoti taikių gyventojų. Bet ar šios taisyklės išties laikomasi? Kyla abejonių… Ukrainos, Sirijos istorija jas tik sustiprina.

Karas – tai paskutinė išeitis, kai jau išmėgintos visos įmanomos taikios priemonės. Neverta pamiršti, jog karas sukelia naują karą. Kas be ko, visų mūsų tikslas šioje žemėje yra taika... Ne veltui romėnų istorikas Titas Livijus yra pasakęs, jog geriau yra tvirta taika negu pergalės viltis.

AUGUSTĖ PIKELYTĖ, 11 kl.

Visi jūs juokiatės, kad aš kitoks. Aš juokiuosi, kad jūs visi vienodi (Dž. Deivis)

Kaip ji buvo pavadinta piktžole… Nors nebuvo nei pikta, nei žolė...

Žvarbų lapkričio vakarą, šiauriniam vėjui už lango šėlstant ir plėšant paskutinius lapus bei lietui plakant į stogą, visa šeima jaukiai vakarojome namuose, kur jokia audra nebaisi, kur puodelyje garuoja karšta vasaros žolelė ir kvepia obuolių pyragu. Tokiais vakarais kaip šis mano mažasis broliukas Vinciukas vis prašydavo manęs pasekti jam pasaką. Ši sutema nebuvo išimtis, todėl abu įsirangėme krėsle ir ruošiausi pradėti pasakojimą, tik, bėda, tuo metu galvoje švilpavo vėjai.

– Apie ką gi tau papasakoti, Vinciuk? –  galiausiai paklausiau.

–Žinoma, kad apie vasarą, –  nedvejodamas atsakė brolis. – Juk lauke taip šalta.

Vasara... Dar valandėlę pamąsčiau ir pradėjau istoriją:

 –Viskas įvyko šią vasarą, kai virš galvų kabojo dangaus žydrynė, saulė merkė savo kasas į pievas, o vaikai krykštavo braidydami upokšnyje. Kas netikėčiausia, Vinciuk, kad tai, apie ką tau papasakosiu, nutiko mūsų kieme, mamos rožyne. O tu juk žinai tas rožes – baisiai kaprizingos. Jos puoselėjamos, laistomos, tręšiamos ir saugomos nuo kenkėjų, bet vis tiek dygliuotos. Taigi kartą po gaivinančio lietaus tarp raudonų rožių išaugo maža geltona kiaulpienė. Nors buvo visai mažutė, ji švytėjo it saulės spindulėlis, džiaugėsi kiekvienu vėjo dvelktelėjimu, kiekvienu rasos lašu ankstų rytą, o labiausiai gėlelę linksmino pro šalį prazvimbusi bitelė. Niekas Pienei netrukdė ir ji niekam nemaišė, iki kol pasiekė pirmuosius rožių lapus. Tada ir baigėsi pievų saulutės linksmybės.

Tik ūgtelėjusią Pienę pastebėjusios rožės kaipmat sunerimo, akimirksniu sušaukė susirinkimą ir ėmė svarstyti, ką daryti su įsibrovėle. ‚‚Ji negali čia pasilikti“, – porino viena. ,,Reikia kuo greičiau išprašyti lauk šią piktžolę“, – dėstė kita, trečia pasipiktinusi šaukė, kad užstojamas jos pumpuras. Aukščiausiai iškilęs ir stambiausias žiedas aiškino, jog ši geltonžiedė visiškai nedera prie jų raudonų skruostų, jog ši nekviesta viešnia nukreipia vabzdžių ir žmonių dėmesį bei gadina gerą rožių vardą. Rožės taip įsikarščiavo, kad būdamos ir taip raudonos išraudo dar labiau. Žinoma, Pienė girdėjo kiekvieną žodį, kurie skaudžiai užgavo jai širdį. Juk ji buvo pavadinta piktžole! Nors nebuvo nei pikta, nei žolė... Pienė tik nunarino savo auksinę galvą ir tyliai pravirko. Nuo to karto ji jautėsi nebereikalinga, ėmė nebepasitikėti savimi, nebedžiugino nei pūstelėjęs vėjelis, nei nukritęs rasos lašas. O rožės džiaugėsi matydamos, kaip Pienė tiesiog akyse traukiasi – vėl viskas atiteks joms vienoms, nebereikės dalintis nei žeme, nei saule, nei vandeniu. Iš to liūdesio net kiaulpienės geltona spalva išblėso, o žiedelis susitraukė. Tačiau vieną dieną nutiko nematytas neregėtas dalykas, atėmęs pasipūtėlėms rožėms žadą.

Vieną saulėtą popietę į kiemą išbėgo berniukas. Jis lakstė, dūko, ritosi kūliais ir spardė kamuolį. Bum! Ir kamuolys nukrito rožėms po nosimi. Mažasis neklaužada pasilenkė pasiimti sviedinį, tačiau jo akį patraukė maža geltona kiaulpienė ir jis ėmė atidžiai tyrinėti Pienę.

– Kokia graži gėlytė! –  iš nuostabos sušuko berniukas.

Pienė negalėjo patikėti savo ausimis – gėlė! Kiaulpienė visada jautėsi esanti gėlė, o ne bloga linkinti piktžolė ir štai šis mažas berniukas tai įrodė. Tai buvo laimingiausia diena jos gyvenime. Vaikas Pienę įtikino, kad ji niekuo nenusileidžia rožėms, kad ji irgi gėlė, tik kitokia. Po šio nutikimo kiaulpienė vėl ėmė pasitikėti savimi, vėl pamilo save, nebesigėdijo, kad yra ne rožė, ir užsidegė troškimu žydėti bei džiuginti pasaulį. Pienė atsitiesė, ji ėmė skleistis, augti vis aukščiau ir aukščiau, nes saulės buvo negana. Gėlė vėl sužydėjo – sutvisko aukso spalvomis. Pienei neberūpėjo rožių burnojimai, joms vis tiek teko susitaikyti su tuo, jog šalia jų išdygusi geltonžiedė niekur nedings, o augs ir žydės pašonėje. Galiausiai pagyrimas atiteko tai, kuri išsiskyrė iš minios, kuri buvo kitokia nei visos gėlės, o rožės taip ir liko it musę kandusios.

Vėliau, vasarai besibaigiant, vėjas išnešiojo Pienės parašiutėlius, o..., – staiga nutilau, nes pajutau Vinciuko galvą sau ant peties. Kažin, ar ilgai jis jau miega?

Po šio pasakojimo pačiai į galvą pradėjo lįsti įvairios mintys. Prisiminiau mintį iš A. A. Milne knygos ,,Pūkuotuko pasaulis“: ,,Tai, kas man padeda išsiskirti iš kitų, man padeda Būti.“ Manau, kad kiekvieno žmogaus išskirtinumas suteikia jam individualumo, padaro jį asmenybe. Jei visi būtume vienodi, taptume pilka, niūria minia. Nereikia bijoti būti balta varna, nes skirtingi žmonės puošia pasaulį. Jie išsiskiria savo gebėjimais, išvaizda, mąstymu ir keičia visuomenę, jei nepatinka tokia, kokia yra. Vienoje mėgstamiausių mano knygų L. Lowry ,,Siuntėjas" pagrindinis veikėjas Jonas buvo kitoks nei visi: jis vienas iš nedaugelio gebėjo matyti anapus, todėl buvo paskirtas Atminties Saugotoju. Dėl savo išskirtinių gebėjimų berniukui perduodamos visos žinios apie praeitį – taip Jonui atsiveria iki tol nepatirtos skausmo gelmės, meilės, draugystės jausmas. Viena iš priežasčių, kodėl berniukas nusprendžia pakeisti savo tobulai sutvarkytą, vienodą visuomenę, kurioje nebėra vietos jausmams, yra ta, kad skirtumai daro pasaulį spalvingesnį bei įdomesnį. Kitokie žmonės tobulina visuomenę, priverčia mąstyti kitaip, pažvelgti į tuos pačius dalykus iš kito šono.

Manau, jog tolerantiškumo klausimas tampa vis mažiau aktualus. Galbūt vyresni žmonės dar ne visai išsivadavę iš stereotipų, tačiau jaunoji karta yra įvairiapusiška, ji priima žmones tokius, kokie jie yra: nesvarbu nei išvaizda, amžius, sugebėjimai, pomėgiai, seksualinė orientacija ar lytis. Kaip pavyzdį imu savo bedraklasius, kurių niekada nemačiau besityčiojant ar užgauliojant kitus; jie yra atviri kiekvienam ir priima žmones su visais jų trūkumais ir privalumais. Jaunoji karta nesmerkia kitokių žmonių – jie patys nori būti kitokie ir išskirtiniai. Jaunuoliai gyvena taip, kaip nori, jiems nesvarbi kitų nuomonė. Todėl tikiu, kad laikui bėgant netolerancijos ar diskriminacijos problemos bus išgyvendintos.

Pirmojo grožinio kūrinio lietuvių kalba autorius Kristijonas Donelaitis savo poemoje ,,Metai“  iškėlė prigimtinės lygybės idėją. Kūrinyje Vyžlaukio valsčiaus seniūnas Pričkus kalba apie tai, jog visi gimstame lygūs – tiek būrai, tiek ponai. Juk kiekvienas maitinasi motinos krūtimi, kiekvienam mažam ,,reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt“, o ,,poniški vaikai su būriškais susisėdę,/ Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso“. Ta vaikiška tolerancija turėtų išlikti visą gyvenimą, o kad taip būtų, manau, svarbu tai, jog pakantumo kitam ir supratimo jausmas būtų ugdomas šeimoje. Ne kas kitas, o tėvai yra vaikų pavyzdys, kurį pastarieji ir mėgdžioja, todėl jauno žmogaus asmenybei formuojantis labai svarbus aplinkos poveikis. Viskas priklauso nuo mažos tolerantiškumo sėklos, kurią mes arba išauginame iki žiedo, arba sutrypiame.

Man žmonių įvairovė labai graži. Kiekvienas savitas ir įdomus. Labai norėčiau, kad tokių žmonių kaip Pienė tik daugėtų, o rožės suprastų klydusios. Tikiuosi, kad mano mažasis broliukas nebus vienas iš tų užgauliotojų  ir savo tolerantiškumo sėklą užaugins iki vešinčio augalo.

Pažvelgiau į ramiai snaudžiantį brolį ir nė pati nepajutau, kaip apsunko ir mano vokai ir akys pačios užsimerkė.

GRETA PETRAUSKAITĖ, 11 kl.

Netikėtas atradimas

Tą dieną buvo žvarbu, šaltis gnaibė man skruostus, o nosies galiukas jau spėjo paraudonuoti. Seniai nukritę lapai šiugždėjo po kojomis, o nuogos šakos liūdnai žvelgė viršum takelio, kuriuo skubėjau namo. Kuprinėje nešiausi knygą. Knygą, kuri tapo netikėtu atradimu.

Kambaryje tylu. Taip tylu, jog spengia. Braukiu ašarą ir verčiu puslapį. Skaitau toliau. Mintyse piešiu vaizdus, bandau įsivaizduoti paniką ir skausmą, kurį patyrė žmonės tą kraupią 1941-ųjų birželio 14 – osios naktį, kai sovietai įsiveržė į jų namus, susodino į gyvulinius traukinių vagonus ir ištrėmė į tolimą Sibiro kraštą. Skaitau ir suprantu, kaip tūkstančiai žmonių gyvenimų, tūkstančiai likimų sudužo į šukes, beveik taip pat, kaip ir Linos – pagrindinės knygos herojės – mamos sudaužyti porcelianiniai indai. Sunku įsivaizduoti, ką tada jautė tie žmonės. Sau dažnai kartoju, jog kol pats nepatyrei, negali visko suprasti. Tačiau kartais reikia bent pabandyti tai padaryti, taip pat, kaip rašytojams reikia priimti didžiulį iššūkį ir stengtis visa tai perteikti savo kūriniais – aprašyti skausmą, kurio, rodos, neįmanoma išreikšti. Tokį iššūkį priėmė ir rašytoja Ruta Šepetys, kurios knyga ,,Tarp pilkų debesų“ tapo netikėtu mano atradimu. Ši rašytoja – amerikietė, lietuvio pabėgėlio duktė. Ji ryžosi atversti skaudų puslapį ir papasakoti Lietuvos istoriją šešiolikmetės Linos akimis.

Skaitau apie cypiančius traukinius, girgždančius bėgius, žmonių baimę, nerimą ir skausmą. Skaitau apie tautišką giesmę, kažkada skambėjusią tuose traukiniuose, ją giedojo žmonės, išrauti iš gimtosios žemės, atskirti nuo giminaičių ir šeimų, išvežti tūkstančius kilometrų nuo tėvynės ir palikti ten mirti. Skaitau, o mano galvoje pamažėle gimsta keistos mintys. Traukiniai... Mūsų gyvenimai taip pat tarsi traukiniai. Mes patys esame traukiniai, pradedame judėti ir judame, kol pasiekiame savo kelionės paskutinę stotelę – mirtį. Vienų žmonių kelionės būna trumpos, kitų ilgos. Nežinia, nuo ko priklauso tos kelionės kokybė. Kartais nuo mūsų pačių, o kartais nuo kitų. Lina... Jos, kaip ir daugelio tuose traukiniuose sėdėjusių žmonių, gyvenimas priklausė nuo Sovietų Sąjungos valdžios. Nors ir išplėšta iš ramaus bei nerūpestingo gyvenimo, Lina nepasidavė. Ji suprato, kad turi būti stipri, išgyventi, pasirūpinti savo mama ir mažuoju broliuku, surasti tėtį. Per vieną naktį aukštyn kojomis apsivertė visas Linos gyvenimas, ji turėjo palikti vaikystę, jaunystę ir suaugti, išmokti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir šalia esančiais. O juk ji buvo dar jaunesnė nei aš...

Mano vaikystė taip pat jau praėjo ir liko tik gražiu prisiminimu. Galbūt ir aš jau užaugau... Juk visų gyvenimo traukiniai juda skirtingomis kryptimis, skirtingu greičiu, ir vagonų juose ne tiek pat... Gal man nereikės patirti sukrečiančios gyvenimo pamokos tam, kad suaugčiau. Bet jei užaugau, kas tada? Baimė. Aš bijau būti suaugusi. Negi tik aš viena jaučiu tą baimę? O gal ją jaučiame visi? Ak! Kodėl laikas taip greitai bėga, kodėl negalime amžinai būti jauni?!

Žmogus toks nesuprantamas ir kupinas paslapčių, kaip ir visas pasaulis. Kiekvienas jaučiame ir patiriame viską savaip, kiekvienam yra svarbūs skirtingi dalykai. Tačiau kai pagalvojame apie skausmą, apie mirtį, visi jaučiamės panašiai. Ir tada darosi sunku suvokti, kaip žmogui kyla ranka atimti kitam gyvybę ir vaizduotis, jog jam tai nieko nereiškia... O gal iš tiesų nieko nereiškia? Ką žmogus turi patirti savo gyvenime, jog paleidžiant žudančią kulką jam net ranka nesudrebėtų? Verčiu puslapį po puslapio, o širdyje darosi vis sunkiau, ašaros nepaliauja kapsėti. Linos akimis matau tuos vaizdus: kaip lagerio vadas šaudo žmones, tyčiojasi ir žemina juos. Nesuprantu, kaip žmogus gali taip besąlygiškai paklusti valdžiai, net nedvejodamas vykdyti įsakymus ir atsisakyti visų savo gyvenimo principų, paminti vertybes. Žinoma, galbūt tas žmogus jų neturi, tačiau aš tuo netikiu. Visi mes turime savyje kažkiek gėrio, bent mažą krislelį padorumo. Tik nuo mūsų priklauso, kaip mes elgsimės su juo – didinsime bei auginsime jį ar užleisime piktžolėmis bei leisime joms vešėti. Tačiau niekas negimsta mokėdamas pats užaugti doru žmogumi. Mums reikia pavyzdžių, mokytojų. Jei vaikas užauga be žmogaus, į kurį galėtų lygiuotis, o jei dar likimas pačioje jaunystėje pametėja išbandymų, tada ir atsiranda tokių bejausmių žmonių, kaip tas vadas, sovietų valdžios pakalikas...

Aš sėdžiu prie lango įsisupusi į šiltą skarą ir stebiu, kaip ramiai sninga. Snaigės lengvai leidžiasi ant įšalusios žemės. Namai kvepia mandarinais ir kakava. Jaukumas ir ramybė užlieja mano širdį. Tačiau neilgam. Tuoj vėl pasinersiu į skausmo ir nesibaigiančios kovos su mirtimi kupiną Linos gyvenimą.

Mirtis. Kiek jos daug šioje knygoje, kiek jos daug pasaulyje. Kas ji tokia? Kodėl ji turi valią vaikščioti po mūsų gyvenimus ir kartu pasiimti mus arba mūsų artimuosius? Aš ne vieną kartą esu sakiusi, jog nekenčiu mirties. Ji sukelia tiek daug skausmo, jog kartais net dusina, atrodo, jog pats tuoj mirsi. Neįsivaizduoju, kaip jautėsi visi tie žmonės, ištremti tūkstančius kilometrų nuo savo tėvynės ir palikti mirti. Neįmanoma suprasti, ką jie patyrė. Galvoje vis skamba ir skamba šie žodžiai: ,,Ir kodėl taip sunku numirti? Štai ši moteris užsimerkė, ir jos nebėra. O aš nuo pat pirmos dienos šaukiausi mirties, bet iki šiol esu gyvas. Negi tikrai taip sunku numirti?“ Tai vieno knygos veikėjo žodžiai. Aš nekenčiu mirties, bet galbūt aš taip pat norėčiau mirti, jei atsidurčiau ten, kur visi tie žmonės. Tačiau Linos mintys mane paveikė stipriau. Būdama išsekusi, iškankinta nepakeliamų gyvenimo sąlygų, ji vis tiek turėjo viltį: ,,Kas sunkiau – numirti ar likti gyvam? Buvau vos šešiolikos, atsidūriau Sibire, likau našlaite. Bet aš žinojau. Atsakymas į šį klausimą bene vienintelis nekėlė man abejonių. AŠ NORĖJAU GYVENTI.“ Šie žodžiai mane supurtė. Aš taip pat noriu gyventi. Aš tikrai noriu gyventi. Niekada anksčiau apie tai nesusimąsčiau. Lina iškentė nesuvokiamai daug, tačiau jos noras gyventi buvo didesnis už visas kančias. Jos stiprybė privertė mane susimąstyti apie tai, jog mes dažnai nevertiname savo gyvenimo, nevertiname duotos galimybės, o kažkas to trokšta, tačiau negauna.

Užvertusi paskutinį puslapį dar ilgai sėdėjau ir mąsčiau. Nebesnigo. Lauke buvo šalta, tačiau mano širdis smarkiai plakė ir aš visa spirgėjau. Ši knyga ir visos mintys, kilusios ją perskaičius, – tai mano atradimas. Taip, aš jau užaugau, taip, aš bijau būti suaugusiu žmogumi, bijau gyvenimo, ir taip – aš nenoriu mirti! Aš myliu gyvenimą ir vertinu jį. Aš noriu būti doru žmogumi ir aš visada stengsiuosi tobulėti ir sieksiu to. Niekada nepamiršiu šios knygos ir to, ko ji mane išmokė, – taurios meilės gyvenimui ir Lietuvai.