Spalio 27 d. gausus Kulautuvos pagrindinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių būrys išvyko į Dzūkijos kraštą.

Prieš aplankydami Dzūkijos istorines ir nacionalinio parko grožybes užsukome į lankytojų centrą Merkinėje, kuriame klausėme pasakojimo apie Dainavos kraštą. Buvo be galo įdomu sužinoti, kad šią vietovę labai mylėjo ir joje dažnai lankėsi Lietuvos – Lenkijos valdovas Vladislavas Vaza, o prieš tūkstančius metų čia buvo kastas titnagas, iš kurio gaminti įvairūs medžioklės (ir ne tik) įnagiai. Sužinojome, kad Dzūkijos krašte esti per trisdešimt upių ir upelių, o jose kadaise plaukiojusios pasidižiavimo vertos lašišos.

Taigi, tiek daug sužinoję, nekantravome iš aukščiau pažvelgti į šį kaštą, todėl apsilankėme Merkinės apžvalgos bokšte, kuris siekia net 26-is metrus. Viršuje mus pasitiko Nemuno ir Merkio santaka, išvydome Pastraujo salą, kuri yra didžiausia nacionalinio parko teritorijoje (11,9 ha). Už upės slėnio tolyn į horizontą vilnijantys miškai primena, kad čia stūksojo Merkinės didžiagirė, kurioje medžiojo karaliai ir jų svečiai. Nuo bokšto gerai matyti ne tik dalis Merkinės senamiesčio, bet ir tiltas per Nemuną, 2014 m. minėjęs savo 100-o metų jubiliejų. Įspūdžius vainikavo Merkinės piliakalnio aplankymas. Vaizdas, užlipus ant jo, buvo tiesiog kerintis.

Šiek tiek atsitokėję nuo ką tik matyto reginio, pajudėjome Liškiavos link. Tai kaimas, esantis  14 km. nuo Merkinės, žinomas dėl  jame esančio barokinio Šv. Trejybės bažnyčios ir domininkonų vienuolyno ansamblio. Pietvakariniame kaimo pakraštyje yra Liškiavos piliakalnis (Pilies kalnas), pilių statybai naudotas nuo III a. pr. Kr. iki IX a. po Kr., pietiniame – Liškiavos alkakalnis. Paminėtini  mitologijos paminklai  – Liškiavos akmuo su „jaučio pėda“ ir „Raganos akmuo“. Ant Liškiavos piliakalnio XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje pradėta statyti mūrinė pilis, bet po kryžiuočių sutriuškinimo Žalgirio mūšyje statyba nebuvo tęsiama, nes pilis neteko gynybinės reikšmės.

 Įsimintiniausia vieta, kurią aplankėme, buvo Merkinės piramidė. Tai kupolo formos stiklinis pastatas, kurio viduje stovi piramidė. Piramidės viduryje, spalvotuose ratiluose, stovi medinis staliukas su mediniais indais Šv. Komunijai dėti. Visas kupolas sudarytas iš trikampių, o ties ta vieta, kur apatinis trikampis susiliečia su grindimis, stovi medinė kėdė, atsukta į centrą. Tokių kėdžių piramidėje – apie penkiasdešimt, o gal ir daugiau. Visa tai įspūdinga, tačiau mums, lankytojams, didelį įspūdį padarė giedotojas,  giedojęs švelniu tenoru. Skambant giesmei, viskas aplink nutyla. Garsas aidi piramidėje aiškiai ir užburiančiai, nusinešdamas tave toli su savimi. Pro stiklą matai mišką ir tau belieka tik atsiremti į kėdės atlošą ir trumpam pamiršti viską, nutildyti mintis, kad galvoje liktų tik tas vienas švelnus tenoras, aidintis aplink tave. O prieš išvažiuodami prisipylėme buteliukus šventinto vandens, kad galėtume  parvežti savo artimiesiems.

Paskutinė mūsų stotelė - Subartonys. Tai mažas kaimelis su kukliu Lietuvos Totorių buities muziejumi, kuriame pasitinka maža totorių senelė ir pasakoja įdomias istorijas apie totorių gyvenimą ir jų papročius. Pamenu, ekskursijos pradžioje įėjome į mažą prieangį, kur teko kaip tik įmanoma labiau susispausti, kad tilptų kuo daugiau smalsuolių. Senelė pradėjo pasakoti užburdama savo mielumu ir švelnumu. Galvojom, tiek ir matysim: mažą prieangį su žvejų tinklais ir pakulomis. Tačiau, jai baigus pasakoti, perėjom į jaukų ir erdvų kambarį su įvairiais totorių kultūros eksponatais. Kaip totorių tradicija reikalauja, šios moteriškės sūnus buvo kareivis. Taigi, pradžioje matėme jo karinę uniformą. Neilgai trukus visų akys nukrypo į viršuje kabantį mažą bei sulankstytą trimitą, kuris, anot senelės, regėjo net Žalgirio mūšį. Tada visi susidomėjome Koranu, šventa musulmonų religijos knyga, kurios negalima liesti ir skaityti prieš tai neapsivalius ir nenusiprausus. Muziejaus šeimininkė, deja, dėl Sovietų Sąjungos draudimo skaityti Korano neišmoko, tačiau sparčiai mokosi. Vėliau apžiūrėjome jos pačios siūtus tradicinius totorių drabužius. Vyro drabužiai paprasti: kelnės, marškiniai, liemenė bei kepurė, o moters puošnesni: graži, paauksuota suknelė ir įmantrus galvos apdangalas. Taip pat matėme lopšį kūdikiui sūpuoti, kuris, galima sakyti, niekuo nesiskyrė nuo lietuviškojo lopšio. O paskutinis eksponatas  buvo jos anūko, 10-ies  metų vaiko, medžiaginių antsiuvų kolekcija. Kadangi tėvas keliauja po visą pasaulį, vaikas renka kitų šalių ženkliukus.  Buvo gal septyni skirtingi antsiuvai su žodžiu Lietuva. Taip pat kolekcijoje puikavosi Šiaurės Korėjos, Japonijos, Naujosios Zelandijos ir dar daug kitų šalių simbolių, pritvirtintų prie medinės lentos. Visi muziejaus eksponatai, kaip ir priklauso,  buvo apipinti įvairių istorijų. O labiausiai įsiminė istorija apie studentą, atvykusį iš Naujosios Zelandijos. Kai dešimtmečio kolekcijoje jis pamatė savo šalies simbolį, susigraudino ir pasakė: „Aš taip toli keliavau, bet net ir čia mano šalis mane surado“. Atsisveikinę su miela totorių senele, supratome, kad visus darbus turime atlikti atsakingai, nes ir paprastas dešimtmetį trunkantis eilinis darbas vieną dieną gali tapti labai reikšmingas.

Namo grįžome kupini naujų žinių bei neišdildomų įspūdžių.

Už šią kelionę dėkojame mokytojai Kolombai Bulotienei, kuri nuolat mus skatina pažinti gimtąjį kraštą. Už transportą dėkojame Miškininkų sąjungos prezidentui, ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekanui, prof. dr. Edmundui Bartkevičiui.

Akvilė Bulotaitė

Luka Ramanauskaitė